“Iš pirmo žvilgsnio susitarimas dėl grąžinimo centrų trečiosiose šalyse gali atrodyti kaip ilgalaikio reikalavimo įgyvendinimas. Iš tikrųjų Grąžinimo reglamento projekte šie centrai paliekami grynai savanoriški, aiškiai išskiriami nepilnamečiai ir jų šeimos, o siūlomas stebėsenos mechanizmas, kaip ir buvo galima tikėtis, greičiausiai taps žaislu, kurį kairiosios NVO panaudos politiniams tikslams. Be to, vis dar nėra jokių ženklų, kad už Europos ribų būtų steigiami apdorojimo centrai.
ES saugių kilmės šalių sąraše taip pat matyti akivaizdžių spragų ir jame neatsižvelgiama į kintančias geopolitines realijas, o tai reiškia, kad siūlomos pagreitintos procedūros visiškai neapima šalių, iš kurių kyla prieglobsčio prašytojų ir nusikaltimų srautas, pavyzdžiui, Sirijos ar Afganistano. Susitarimas dėl vadinamojo solidarumo fondo taip pat turi būti atmestas: iš tiesų tai yra ne kas kita, kaip priverstinis nelegalių imigrantų perskirstymas ir akivaizdus nacionalinio suvereniteto pažeidimas.
Nėra jokių požymių, kad migracijos politika iš tikrųjų keistųsi. Vietoj to vis labiau susirūpinusi visuomenė nuraminama žiniasklaidoje skelbiamais griežtai skambančiais antraštėmis – tai politinis šou, vykdomas paprastų piliečių sąskaita.”
