Iki 2013 m. Europos Sąjunga sudarė vadinamąsias žuvininkystės partnerystės sutartis, leidžiančias žvejoti trečiųjų šalių, daugiausia Afrikos, vandenyse. 2013 m. šie susitarimai buvo pervadinti į “Tvaraus žuvininkystės partnerystės susitarimus” (SFPA). Šie SFPA buvo orientuoti į tvarumą, mokslinių duomenų rinkimą ir “valdymą”, pakeisdami ankstesnius susitarimus, pagrįstus žvejybos teisėmis. Dėl su šiomis sutartimis susijusių sąlygų vis daugiau derybų – ir, atitinkamai, pačių sutarčių – buvo sustabdyta. Siegbert Droese, AfD Europos Parlamento narys, Žuvininkystės komiteto (PECH) narys, pareiškė:
“Vis daugiau SFPA tampa neaktyvios, nes derybos tarp ES ir jos partnerių šalių yra įstrigusios. Šiuo metu devynios SFPA yra sustabdytos. Priežastis: ES partnerės šalys nebeturi priimti to, ką siūlo ES. Jos gali išduoti licencijas Azijos laivynams arba plėsti savo pačių pajėgumus. O kaip ES reagavo į šį iššūkį? Pateikdama planus dėl tariamai patobulintų SFPA, kuriuose numatyti dar griežtesni aplinkosaugos reikalavimai, dar daugiau biurokratinių reikalavimų ir dar didesnis dėmesys vadinamajai pasaulinei vandenynų diplomatijai. Pavyzdžiui, pakanka prisiminti bandomuosius projektus dėl lyčių lygybės integravimo žuvininkystėje Gambijoje. Todėl visiškai logiška, kad daugelis šalių teikia pirmenybę tiesesniam Kinijos požiūriui. Kinijos prekybos susitarimai sudaromi greitai, yra mažiau sudėtingi ir už išteklius siūlo didesnę kompensaciją. Atėjo laikas ES pakeisti savo arogantišką vertybių kolonializmo režimą sąžiningais prekybos susitarimais!”
