Neseniai atliktame tyrime buvo nagrinėjamas šios politikos poveikis ir nustatyta, kad svarbiausias sektorius – žuvininkystė – yra vienintelis, kuris neauga. Nors turizmas sudaro didžiausią ES jūrų ekonomikos dalį, o vėjo energija auga sparčiausiai, akvakultūra stagnuoja, o žuvininkystė nyksta. Konkuruojant dėl jūrų erdvės, vėjo jėgainių parkams ES akivaizdžiai teikiama didžiausia pirmenybė, o tai vis labiau išstumia ir taip sunkumus patiriančią Europos žuvininkystės pramonę.
Taip pat nepaminėta strateginė problema, susijusi su mūsų žuvininkystės gamybos perdavimu trečiosioms šalims, ypač Kinijai – tai auganti tendencija, kuri kelia grėsmę Europos maisto saugumui.
Pasak ESN grupės Europos Parlamento nario ir Žuvininkystės komiteto (PECH) nario Siegberto Droese’o, “abi grėsmės – tiek ES energetiniam saugumui, tiek maisto tiekimui – išryškina strateginio mąstymo trūkumą ES politikoje. Jau daugelį metų ES biurokratai klimato neutralumo tikslus laiko svarbesniais už Europos piliečių saugumą ir gerovę.”
